❧

Ar keliaujame? Ne po svečias šalis ir miestus, bet po savąjį, kuris lyg artimo žmogaus veidas – iki skausmo pažįstamas, bet kaskart suspindintis vis kita šviesa, dar nematyta emocija arba nauja mintimi.

Ar esame kada garsiai pasakę, kad mylime savo miestą? Ne kokį Paryžių ar Niujorką – tą pasakyti būtų lengva. Bet pabandyk pasakyti, kad myli savo pilką kasdienį miestą, kurio šaligatvius, skersgatvius ir kiemus kasdien matuoji žingsniais.

Likimo ironija – aš pati Plungę kitomis akimis pamačiau tik praleidusi joje bene dešimtmetį ir sulaukusi siūlymo keltis gyventi į kitą miestą. Ne labai jau tolimą ar kokį egzotišką, bet didesnį, su daugiau galimybių ir šurmulio. Tik tada kaip niekad aiškiai atėjo mintis: kaip aš būsiu ten be jau būtinybe tapusių pasivaikščiojimų po Oginskių parką, be tylių Plungės gatvelių ir pažįstamų veidų jose, be mėgstamos kavos miniatiūrinėse miesto kavinukėse ir net be to kirų keliamo triukšmo kiekvieną rytą ir vakarą, su kuriuo keliamės ir gulamės.

Galbūt tiesa, kad žurnalistai kiek kitaip mato juos supantį pasaulį. Tai paaiškintų, kodėl į kiekvieną kelionę, net ir kasdienį pasivaikščiojimą traukiame vedami daugybės klausimų: kaip, kur, kada, kodėl čia, kaip tai įmanoma ir kodėl neįmanoma? Su šiais ant liežuvio galo besisukančiais klausimais renkame ir savo pašnekovų telefonų numerius, beldžiamės į jų namų duris. O išgirdę atsakymus džiūgaujame kaip tie maži vaikai ir skubame užrašyti, įrašyti, pasidalinti. Kai kurias šių istorijų ilgai nešiojuosi su savimi ir kaskart nustembu atradusi, kad net ir vietiniai plungiškiai, čia gimę ir augę, yra jų negirdėję.

Ilgai galvoje nešiojausi ir mintį per bene 15 žurnalistinio darbo Plungėje metų parašytus savo straipsnius apie šį miestą sudėti į vieną vietą, kad jie neišrūktų per kaminą kartu su senais laikraščiais ar nepradingtų bendrame internetinių naujienų sraute. Taip gimė ši svetainė, kurioje, tikiu, ilgainiui suguldysiu savo atrastas įdomiausias istorijas apie miestą ir žmones. Apie mus mieste ir miestą mumyse.