„Traktierių turime 13 ar daugiau. Tai taip gyvuoja mūsų plungiškiai...“

Jei manote, kad galimybė papietauti restorane ar išgerti puodelį kavos madingoje kavinėje yra šiuolaikinio žmogaus privilegija, smarkiai klystate. Visokio plauko maitinimo, o dažniau – girdimo – įstaigos buvo populiarios dar tarpukario Plungėje. Išlikę negausūs rašytiniai liudijimai pasakoja apie tai, kad buvo metas, kai visoms mūsų mieste veikusioms užeigoms užeigėlėms suskaičiuoti nebūtų užtekę net dviejų rankų pirštų, o jose ūždavusios linksmybės neretai atsidurdavo net laikraščių puslapiuose.

Išgerti traukė į alaus barus, pavalgyti – į arbatines

Daugiausiai apie tai, kokie restoranai, bufetai ir arbatinės veikė Plungėje tarpukariu ir net anksčiau, žino Plungės rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gintaras Ramonas. Neseniai plungiškius jis pakvietė į antrąjį susitikimų ciklo „Plungės istorijos“ renginį, kurio metu papasakojo apie kadaise mūsų mieste veikusias maitinimo ir girdymo įstaigas.

Paveldosaugininkas svarstė, kad pirmosios karčemos mūsų mieste turėjo atsirasti apie XVI a., kada Plungė pradėjo sparčiai augti, bet žinių apie tai neišlikę. Pirmasis rastas įrašas ta tema – poeto ir dvasininko Silvestro Valiūno XIX a. pradžioje sueiliuota poema apie girtuokliavimą. Joje jis mini traktierių pas ponią Maušienę Kulių gatvėje, aikštės kampe, šonu į bažnyčią, kur rinkdavosi Plungės pavieto grietinėlė: advokatai, teisėjai, vienuoliai.

Iš Plungės kilęs rašytojas ir fizikas Aleksandras Pakalniškis rašė, kad XX a. pradžioje pavalgyti buvo galima tik arbatinėse, jų Plungėje buvo gana daug, vėliau Laisvės alėjoje atsirado šaulių klubas, restoranas ir valgykla. 1938 m. tas pats Pakalniškis rašė: „Su papuniu dar užėjome į barą po bokalą alaus išgerti, paskui visi keturi pietavom Balinčiaus arbatinėje“.

Vis tik iš spaudos matyti, kad kiek vėliau situacija su arbatinėmis gerokai pasikeitė. „Plungėje yra nemažai arbatinių, tačiau dėl jų nemandagaus patarnavimo ir nešvarumų daug kam tenka pasiskųsti. Atėjęs žmogus pasišildyti norėtum laikraštį paskaityti, bet nė vieno nėra. Vietoj to arbatinėje gali gauti degtinės iki valiai. Policija to nemato, nes ir pati tuo labai gerai pasinaudoja“, – dėstoma laikraštyje.

To meto rykštė – girtuoklystė

Žinių apie Plungėje tarpukariu veikusias valgyklas nėra daug. G. Ramonas rodė vieną istorinių nuotraukų, kurioje matyti Vytauto gatvėje veikusios valgyklos iškaba. „Valgyklose pardavinėjama degtinėlė, ypač šia prekyba užsiima piliečio Urniežiaus valgykla. Net priežodis toks atsirado: neša po kvartūgu kaip Urniežiaus degtinę“, – rašyta spaudoje.

Jau minėtas A. Pakalniškis rašė apie pastatą Vytauto gatvėje, maždaug toje vietoje, kur dabar yra Savivaldybė. Ten buvusi užeiga, Ministerija praminta, nes jos savininkė buvo žydė Mynė. Nepamiršo paminėti ir to, kad ten dažnai vykdavo muštynės.

Išlikęs ne vienas įrašas apie Plungėje nuo Kalėdų iki Užgavėnių vykdavusius didžiulius kirvelininkų turgus. Į juos rinkdavosi bernai ir mergos, norintys eiti pas ūkininkus samdiniais. Toks darbo ieškantis jaunimas už diržų užsikišdavo kirvuką ar kultuvę.

Apie tai spaudoje 1922 m. rašyta: „Pas mus nuo sausio 2 d. prasidėjo turgai kirvelninkai. Žinoma, dabar visi yra turtingi, vieni parduoda grūdus, galvijus ir kitka. Kiti gauna nuo ūkininkų algas. Gal kas pasakys, kaip aš galiu tvirtinti, jog turtingi, jei gauna ir išleidžia, bet jei nebūtų pinigų – negirtuokliautų. O dabar eina girti ūkininkai, samdiniai, bernai, mergos ir senos bobelės, geria ir protą prageria. Traktierių turime 13 ar daugiau. Tai taip, gerbiamas skaitytojau, gyvuoja mūsų plungiškiai.“

Kita žinutė iš 1940 metų: „Dabar Plungėje suvažiuoja labai dideli taip vadinami kirvelninkų turgai, kur ūkininkai ieško samdinių, samdiniai samdytojų. Susitarę ir sulygę algą, eina tos sutarties aplaistyti. Nors ir Plungėj yra 7 restoranai, bet turgaus dienomis nepajėgia tų visų laistytojų sutalpinti.“

Tad, kaip galima suprasti, į restoranus tais laikais traukdavo ne pavalgyti, bet išgerti, o kur alkoholis, ten ir konfliktai. 1936 m. aprašyta, kaip Plungės Olšvango restorane susirinkusi linksma kompanija „susivaidijo ir Vytautas Mickevičius su Pranu Bindra puolė mušti Vacį. Pastarasis susmuko ir pasikamavęs per naktį mirė. Mušeikos suimti.“

Klubai, bufetai ir ramovės

Yra išlikę pasakojimų, kad tarpukariu Plungės inteligentija nutarė Vytauto gatvėje įsteigti klubą kultūringesniam pasibuvimui, tačiau neilgtrukus šis virto eiline lėbautojų pamėgta vietele. „Čia žmonės labai mėgsta gerti linksmąją ir prisigėrę pridaro visokių dyvų. Teko matyti, kaip vienas žmogus ėjo prie savo vežimo. Jis visaip mėgino eiti: ir stačias, ir pilvu šliaužė, ir ropomis keturpestis, ir su nosim bruką ardė, bet nieko nepadarė. Pagaliau nusiritęs prie tiltelio nabagas pataikė į upelį...“ – rašyta 1926 metais.

Nebeapsikentusios vyrų girtuoklystės, pirmosios žygių už blaivybę ėmėsi moterys. 1921 m. lietuvių katalikių moterų draugija Plungės valsčiui įteikė reikalavimą sekmadieniais uždaryti visas smukles, o slapta pardavinėjančius degtinėlę bausti. Vis tik jų pastangos nedavė norėtų rezultatų, linksmybės nesiliovė.

Tais laikais būta ir bufetų. Vienas jų veikė geležinkelio stotyje, kur buvo galima prieš išvykstant užkąsti, ko pasigendama mūsų dienomis. Kitas bufetas buvo įsikūręs dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje, prie Babrungo upės krioklio, kur kadaise veikė kunigaikščio Oginskio alaus bravoras, vėliau – kunigaikštienės Oginskienės našlaičių prieglauda. Galiausiai žydai ją nupirko ir 1931 m. įrengę atidarė 150 vietų „Lyros“ kino teatrą su bufetu ir biliardu. Čia taip pat žaista šachmatais ir loto, tad vietos spaudoje skųstasi, kad šie lošimai vilioja mažamečius vaikus bei kad iš pinigų lošiama ir kitose arbatinėse.

Dar vienas bufetas veikė ir Oginskių rūmuose, kur buvo įsikūrusi karininkų ramovė – čia kariškiai švęsdavo savo šventes, rinkdavosi pavakaroti.

Vienoje iš G. Ramono susirinkusiesiems parodytų nuotraukų 1958 m. įamžinta Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kuri paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, sugalvojusi rašyti žemaitišką poemą, apsistojo Plungės viešbutyje ir valgydavo jo kavinėje. Iš tame viešbutyje rašytų laiškų matyti, kad viešnios būta labai išrankios. Sofija rašė, kad jai pagal užsakymą tame viešbutyje gaminamas omletas be trynio ir daržovės be druskos. „Neaišku, kur tas viešbutis buvo, bet ji rašo, kad prie gatvės, kuri labai dulka ir jai baisiai tas netinka“, – kalbėjo G. Ramonas.

Žvilgsnis į „Babrungą“ ir „Gondingą“

Susitikime dalyvavusi plungiškė Ksavera Žebrauskienė kiek daugiau papasakojo apie jau sovietmečiu Plungėje veikusį restoraną „Babrungas“ ir kavinę „Gondinga“. Moteris nuo 1963 iki 1999 m. dirbo vedėja „Babrunge“. Ji papasakojo, kad pirmame aukšte veikė savitarnos valgykla, o antrame – restoranas.

„Babrungas“ dabartinėje Senamiesčio aikštėje (kur dabar veikia parduotuvė „Drogas“) atsidarė 1961 m., visus nustebinęs tais laikais neregėta prabanga. Tik, kaip juokėsi Ksavera, tokia ta prabanga buvusi, mat valgiai gal 2–3 metus gaminti ant malkomis kūrenamos krosnies. Tik vėliau atvežta ir pastatyta elektrinė viryklė, tiesa, virtuvėje dirbusios moterys ilgokai jos kratėsi, senu papratimu virdavo ir kepdavo ant senosios krosnies.

Vis tik salėse, ypač restorano, vyravo prabangi atmosfera, baldus restoranui specialiai pagal užsakymą gamino liaudies kūrybos gaminių įmonė „Minija“.

Paklausta, ko „Babrunge“ buvo galima užsisakyti, K. Žebrauskienė prisiminė, kad populiariausias patiekalas buvo karbonadas.

„Tais laikais nebuvo didelio asrortimento, neturėjome daržovių ir vaisių, iš prieskonių buvo tik lauro lapai ir kartieji pipirais. Retkarčiais gaudavome ir kvapiųjų, bet jie buvo didelis deficitas. Vis tik, nepaisant to, kažkaip sugebėdavome gaminti gardžiai, nes produktai buvo natūralūs, be jokių skonio stipriklių. Žinoma, negalėjome desertų pagaminti – buvo tik kompotas ir kisielius. Mėsos iki 1970 metų dar turėdavome įvairesnės: kiaulienos, jautienos, veršienos ir avienos, bet po to liko tik kiauliena ir jautiena“, – prisiminimais dalinosi plungiškė.

Pasak jos, restorane dirbdavo dvi pamainos, vienoje – po 12–15 žmonių. Pagrindiniai lankytojai vakarais būdavo karininkija, staliukai visoms tarybinėms šventėms būdavo užsakomi iš anksto. Vakarais restorane grodavo gyva muzika. Tiesa, dainingosios restorano darbuotojos sykį nutarė įkurti ansamblį, jam vadovavo ir akordeonu grodavo Genovaitė Žiobakienė.

Vienoje iš G. Ramono parodytų nuotraukų įamžintas „Babrungo“ restorano moterų ansamblis, koncertuojantis Minijos gatvėje atsidariusioje „Gondingos“ kavinėje. Kaip pasakojo K. Žebrauskienė, atsidarius šiai naujai kavinei, „Babrungas“ jau buvo nugyvenęs savo geriausius laikus, todėl tapo madinga vakarais rinktis jau „Gondingoje“. Jos rūsyje, kur dabar Plungės rajono policijos komisariatas įsirengęs sporto salę, veikė ir alaus baras – jo dvasią dabar primena tik iš anų laikų išlikusios arkinės durų angos.