„Jis buvo čia“

Birželiui įpusėjus Plungėje viešėjo ir savo knygą „Vėtra lietaus šalyje“ pristatė Amerikos lietuvė Silvija Foti. Ši knyga gimė po to, kai žurnalistė savo mamai prieš jos mirtį pažadėjo aprašyti senelio Jono Noreikos, Lietuvoje dar žinomo Generolo Vėtros slapyvardžiu, žygdarbius. Tačiau pradėjus gilintis į archyvuose saugomus dokumentus, pabendravus su amžininkais, ėmė aiškėti kitoks senelio – bene garsiausio Lietuvos partizano – portretas. Ėmė aiškėti, kad galimai J. Noreikos įsakymu vykdytos masinės žydų žudynės Plungėje ir Šiauliuose.

Pažadas mamai

J. Noreika (1910–1947) iki pat šiol pristatomas kaip lietuvių tautos didvyris, kovojęs tiek su okupantais naciais, tiek su sovietais. Už šią patriotinę veiklą 1997 m. jam suteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus apdovanojimas. Plungės viešojoje bibliotekoje surengusi knygos pristatymą S. Foti pasakojo tokį savo senelį iš mamos ir močiutės, kitų artimųjų pasakojimų, pažinojusi iki pat 2000-ųjų.

Tais metais šeimą ištiko dvi skaudžios netektys. Iš pradžių po sunkios ligos mirė S. Foti mama, po kelių mėnesių – ir močiutė. Įdomu tai, kad pirmoji ilgą laiką planavo parašyti knygą apie savo tėvą, tačiau nespėjo. Likus kelioms dienoms iki mirties ji paprašė, kad šį jos sumanymą įgyvendintų dukra.

S. Foti prisiminė, kad, skirtingai nei mama, močiutė savo mirties patale prašė jos mesti mintis apie knygą iš galvos. Ji sakė tada nesupratusi tokio močiutės noro priežasčių. Tiesa ėmė aiškėti tais pačiais 2000-aisiais močiutės ir mamos palaikus pargabenus laidoti į Lietuvą.

Kitą dieną po laidotuvių velionių artimieji pakviesti aplankyti J. Noreikos atminimo lentą, kabojusią ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato, kur kurį laiką dirbo S. Foti senelis. „Tai buvo paskutinė diena, kai aš šventai tikėjau, kad senelis buvo didvyris, kas buvo rašoma ir toje lentoje“, – pasakojo knygos autorė.

Kitą dieną ji apsilankė Šiukionyse, Pakruojo rajone, J. Noreikos gimtinėje, kur veikė jo vardu pavadinta mokykla (ji uždaryta 2017 metais). Ten svečius pasitikęs mokyklos direktorius, nutaikęs progą, pasivedė S. Foti į šalį ir prasitarė, kad sprendimu mokyklai suteikti būtent tokį vardą džiaugėsi ne visi. „Direktorius pašnabždėjo: „Jis buvo apkaltintas žydų žudymu.“ Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau apie tai. Negalėjau tuo patikėti“, – prisiminė S. Foti.

Moteris pasakojo, kad grįžusi į Čikagą artimųjų pradėjo klausinėti, ar jie ką nors girdėjo apie tai. Daugelis atsakė girdėję, bet patikino, kad nereikia tuo tikėti – esą tokia buvusi komunistinė propaganda, nukreipta prieš J. Noreiką.

Moteris sakė ilgainiui ir pati įtikėjusi tokia nuostata. Šis neigimo periodas truko gana ilgai, bene 10-metį, nors giliai viduje žinojusi, kad kaip žurnalistė turės patikrinti ir Šukionyse išgirstą versiją.

Pėdsakai Šiauliuose

„Tuos 10 metų koncentravausi į senelio didvyriškumą, perskaičiau 3 tūkst. puslapių, saugomų KGB archyvuose, daugybę laiškų, siųstų senelio iš koncentracijos stovyklos. O tada atėjo metas įsigilinti, ką jis veikė nacių okupacijos metais. Dar kartą versdama archyvus radau brošiūrą, išleistą 1933 metais, kurioje jis ragino nieko nepirkti iš žydų ir apskritai neturėti jokių reikalų su jais.

Moteris sakė, kad tik perskaičiusi šį pamfletą norėjusi jį sudeginti, nes jo turinys buvo akivaizdžiai antisemitinis. Tada atėjo mintis, kad šis leidinėlis nieko neįrodo, jame kalbama tik apie komercinius ryšius su žydais, tačiau nėra raginimo su jais susidoroti.

Kitas į S. Foti rankas patekęs dokumentas mintyse pasėjo dar daugiau sumaišties. Šis raštas 1941 m. rašytas ir pasirašytas J. Noreikos, jam ką tik tapus Šiaulių apskrities viršininku. Tai buvo įsakymas surinkti visus žydus Šiaulių apskrityje ir nuvežti į Žagarę, o jų turtą surašyti ir saugoti.

Po šešių savaičių visi Žagarės gete apgyvendinti žydai, daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, buvo sušaudyti. Būtent šis rašytinis liudijimas galutinai pakeitė S. Foti nuomonę apie senelį.

„Kartais žmonės man sako, kad senelis nesuprato, ką rašė, kad jo užduotis buvusi tik išversti visokius įsakymus ir nurodymus iš vokiečių kalbos. Iš tikrųjų Noreika, būdamas apskrities viršininku, parašė apie tūkstantį įsakymų, iš jų apie šimtas buvo žydų klausimu, kas rodo, kad jis tikrai žinojo, ir ką daro, ir kas laukia žydų. Juk kam tada buvo reikalingas įsakymas išdalinti konfiskuotą žydų turtą? Vadinasi, tikrai žinota, jog šie žmonės niekada nebegrįš į savo namus.“

Įvykiai Plungėje

Rašydama knygą autorė 2013 metais Lietuvoje praleido 7 savaites, tuo metu kelis kartus lankėsi ir Plungėje, kur kurį laiką gyveno jos seneliai. 1936 m. jiedu susituokė Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. O vėliau, S. Foti įsitikinimu, J. Noreika davė įsakymą sunaikinti visus Plungės žydus.

„Nėra įrodymų, kad jis pats šaudė žydus, tik rašė įsakymus. Mano supratimu, tuo metu buvo sukurta tam tikra genocido sistema, kurios pačioje aukščiausioje grandyje buvo vokiečiai, tada kiek žemiau – lietuviai, rašę įsakymus gaudyti žydus, po jų ėjo tie, kurie vykdė tuos įsakymus, ieškojo pasmerktųjų ir varė juos prie duobių. Žemiausia grandis – tie, kurie šaudė. Bet ar tikrai kalta tik ta žemiausia grandis? – retoriškai klausė S. Foti. – Kaltos visos grandys, todėl manau, kad ir senelis kaltas.“

Moteris pasakojo, kad viešėdama Plungėje ir rinkdama medžiagą knygai kaip niekad ryškiai pajutusi, kad egzistuoja dvi to meto įvykių versijos: lietuviškoji ir žydiškoji. Lietuviai iki šiol atkakliai laikosi versijos, kad holokaustą Lietuvoje vykdė vokiečiai, tuo tarpu žydų palikuonys atvirai kalba apie tai, jog prie to aktyviai prisidėjo ir lietuviai, nes pačių vokiečių tuo metu Lietuvoje esą buvo labai mažai.

Pasak S. Foti, pirmąją versiją jai išdėstė Plungėje sutiktas Damijonas Riauka, jaunystės metais pats aktyviai dalyvavęs J. Noreikos vadovautame sukilime prieš sovietus. Jau garbaus amžiaus sulaukęs vyras atvirai papasakojo, kaip su keliais bendražygiais naktimis slapta spausdindavo atsišaukimus, nukreiptus prieš komunistus ir prieš žydus, ir kaip išplatindavo juos po miestą, tačiau niekaip negalėjo „prisiminti“, kas konkrečiai tuose atsišaukimuose buvo rašoma.

Savo pokalbį su D. Riauka apie 1941-ų įvykius Plungėje S. Foti aprašo knygoje.

„Pasak Damijono, 1941 m. sukilimo prieš sovietus metu Jonas Noreika Plungės rajone vadovavo 87-ių vyrų būriui. Birželio 26 d., sukilimo pergalės Plungėje dieną, mano senelis, lydimas vokiečių, išvyko į Telšius. Birželio 29 dieną Damijonas kirto Minijos upę Stalgėnų tiltu ir jį sustabdė du vokiečių kareiviai. Jaunuolis parodė jiems baltą raištį ir pasisakė padėjęs ginti tiltą nuo sovietų. Tai išgirdę kareiviai jį paleido dar pridurdami: „Gerai gerai, šaunuoliai partizanai“. Pasakodamas šią istoriją Damijonas šypsojosi, įsivaizdavau, kaip naciai ploja jam per petį ir rodo iškeltus nykščius. Tą pačią dieną Plungėje kilo gaisras, Damijono teigimu, jį sukėlė kažkoks žydas. Keršydamas Plungės komendantas, anot Damijono, Arnoldas Paberža ar Povilas Alimas, bet tikrai ne Noreika, įsakė visus likusius Plungės žydus suvaryti į sinagogą ir ten laikyti be maisto ir vandens. Liepos 12–13 dienomis Kaušėnuose jiems buvo įvykdyta mirties bausmė. Miestas neteko pusės gyventojų, oficialiai visa kaltė buvo suversta vokiečiams. Dar po dviejų savaičių Prano Blaževičiaus ūkyje surengta didžiulė šventė, Damijonas parodė nuotrauką iš to baliaus. Apie šimtas žmonių, susėdę keliomis eilėmis, besimarkstantys ryškioje saulėje. Senelį radau trečioje eilėje dešinėje, jis vilkėjo kostiumą. Močiutė sėdėjo netoliese, priešais ją teta Antanina su dvimete mano mama ant rankų. Jie šventė sėkmingą sukilimą, džiaugėsi išsilaisvinę nuo komunistų. Apžvelgiau visą būrį baisėdamasi jų linksmais veidais. Kaip galima rengti šventę, kai visai neseniai buvo išžudyti tūkstančiai žydų, pusė miesto. „Kas juos išžudė?“ – paklausiau Damijono. Jis tik papurtė galvą ir atsakė, kad žydus žudė naciai, o linksmybės buvo surengtos komunistų išvarymui paminėti.“

Šią versiją paneigia išlikę užrašyti tų įvykių amžininko Aleksandro Pakalniškio prisiminimai. Jis rašė: „Tomis siaubo dienomis nacių Plungėje kaip ir nebuvo. Pirmomis karo dienomis jų kariuomenė atėjo ir nuėjo, pasiliko tik du suskurdę vokietukai: nedidelio ūgio, menkos išvaizdos, vaikščiodavo po miestą ir dievai žino ką veikdavo, du nereikšmingi tipeliai... O Plungę tuo tarpu valdė Lietuvių karininkų grupelė su komendantu Jonu Noreika viršūnėje.“

Namas prie sinagogos

S. Foti įsitikinusi, kad įsakymas žudyti žydus buvo duotas jos senelio. Veikiausiai vienas iš minėtų vokiečių kareivių pasiteiravo jo, ką daryti su sinagogoje užrakintais žydais, ir J. Noreika davęs įsakymą visus iki vieno sušaudyti.

„Paskutinis vilties šiaudas buvo Damijono žodžiai, kad tų įvykių metu senelis buvo Telšiuose. Deja, jis buvo čia...“ – įsitikinusi knygos autorė. Pasak jos, šiandien stebina tik viena – kodėl šis faktas iki šiol laikytas paslaptyje.

Moteris prisiminė tais 2013 metais Klaipėdoje susitikusi su savo teta Aldona. Jos pasakojimas tapo tomis trūkstamomis dėlionės detalėmis, kurios ir atskleidė visą 1941-ųjų vasaros Plungėje vaizdą.

Tuo metu Aldonai Budrytei Gužienei buvo 10 metų ir ji su šeima gyveno Plungėje, dideliame name Telšių gatvėje. Moteris prisiminė lankiusi Noreikas Mardosų mokykloje likus keliems mėnesiams iki sukilimo prieš sovietus. Šioje mokykloje Antanina Noreikienė dirbo mokytoja, o jos sutuoktinis įsirengė sukilimo štabą.

Likus kelioms dienoms iki sukilimo J. Noreika patarė Aldonos šeimai laikinai išvykti iš Plungės. Arklio traukiamu vežimu jie išvažiavo į Barstyčius pas Aldonos senelius. Po kelių dienų grįžo į Plungę, čia įsikūrė ir maždaug savaitę kartu gyveno ir Noreikos, o tada Plungės centre staiga „atsilaisvino“ namas, J. Noreika su šeima persikėlė į jį, bet ne ilgam – vėliau išsikėlė į Šiaulius.

S. Foti savo knygoje aprašo pokalbį su teta Aldona: „Kaip suprasti „atsilaisvino“? – paklausiau jos. „Žydų nebeliko, taigi namas buvo laisvas.“ Giliai įkvėpiau. Akimirką sėdėjau priblokšta. „Bet Damijonas sakė, kad Noreikos tuo metu gyveno Telšiuose ar Šiauliuose. Niekas neužsiminė apie namą Plungėje.“ „Aš ten buvau ir mano labai gera atmintis“, – atrėmė teta Aldona. „Į kurį namą jie įsikėlė?“ – paklausiau. „Dviaukštis pastatas, Noreikos gyveno per dvi duris nuo didžiosios aikštės kampo, mama mane dažnai ten vesdavosi. Užlipdavom laiptais į antrą aukštą, iš ten pro langus matydavosi didysis turgus – kromas.“

Vadinasi, būsimasis Generolas Vėtra buvo pačiame pasibaisėtinų įvykių Plungėje sūkuryje. Aldona prisiminė ne kartą mačiusi dėdę Joną su karine uniforma, jis dažnai susitikdavo su kareiviais, įskaitant ir žinutes perdavinėdavusiu Damijonu – šis ateidavo kone kasdien.

Knygos autorė papasakojo kitą dieną susisiekusi su Plungės bibliotekininke Zita Paulauskaite, ši papasakojo sudarinėjanti Plungės žydams priklausiusių namų katalogą.

„Apibūdinau jai tetos nupasakotą namą. Po kelių dienų Zita atsiuntė panašaus namo nuotrauką. Pusseserė parodė fotografiją tetai Aldonai, tačiau ši atsakė omenyje turėjusi ne tą namą, ir pridėjo dar kelias detales. Perdaviau jas Zitai, ji atsiuntė dar kelias nuotraukas, tačiau Aldona visas atmetė. Tik pamačiusi penktą namą ji patvirtino – taip, šitas! J. Tumo-Vaižganto gatvė 11. Didžioji Plungės sinagoga buvo visai šalia, kur kalėjo žydai ilgas dienas be maisto ir be vandens. Jų raudos buvo girdėti net už kelių gatvių, o pūvančių lavonų tvaikas varė aplinkinius iš proto. Negali būti, kad močiutė nežinojo, kas dėjosi toje sinagogoje. Gal dėl to ir prašė nerašyti tos knygos. Nebeliko jokių abejonių...“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras laikosi priešingos nuomonės, nei savo knygoje išdėstė S. Foti. Centro teigimu, Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo, todėl jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.