Mantvidiškių dvarelio dukros

Filosofo Antano Maceinos ir jo žmonos Julijos gyvenimas suguldytas istorinių veikalų ir prisiminimų knygų puslapiuose. Atskirti karo, sutuoktiniai liko gyventi skirtingose geležinės sovietinės santvarkos uždangos pusėse – Julija su trimis vaikais čia, Lietuvoje, o sutuoktinis prieglobstį rado Vokietijoje.

O Maceinų dukra Danutė Mickūnienė prieš bene keturis dešimtmečius šaknis įleido Šarnelėje. Dabar po seno šimtamečio Mantvidiškių dvarelio stogu nuošaliame Šarnelės vienkiemyje auga jau trečioji Mickūnų karta. Danutės dukros Gintautės Kazlauskienės rengiamos rekolekcijos į Žemaičių Kalvariją sutraukia moteris, o kartais ir vyrus iš visos Lietuvos, o gražuolės anūkės Miglė ir Austėja, pasikinkiusios savo žemaitukus žirgus, lenktyniauja su vėju Šarnelės laukais.

Į Šarnelę atvedė močiutės paveikslas

Kai, įveikus kelis kilometrus, lauko keliukas atsiremia į pamiškėje ant kalnelio stūksančią šimtametę sodybą, mus pasitikusi Gintautė pirma leidžia pasidžiaugti dukrų numylėtais ir nuglostytais žemaitukais Krivule ir Aku, o tada kviečia į vidų žolelių arbatos. Prisėdę jaukioje virtuvėje, šildydami rankas arbatos puodeliais ir gardžiuodamiesi Betliejaus sesučių išvirtu pušų pumpurų sirupu bei naminiu varškės sūriu, kone kvapą užgniaužę klausomės nepaprastų šių namų istorijų.

Gintautė papasakoja, kad į dvarelį šiame atokiame vienkiemyje juos atvedė močiutės J. Maceinienės tapytas paveikslas. Sykį ši, grįždama su vaikais iš pajūrio, Kretingoje sutikusi kurso draugę Oną Barakauskienę ir jai padovanojusi savo kūrinį – šėlstančios jūros fone nutapytą žuvėdrą.

Praėjus ne vienam dešimtmečiui po šio susitikimo šeima, tuo metu gyvenusi Vilniuje, išgirdo šią istoriją ir nutarė aplankyti Šarnelėje gyvenusią O. Barakauskienę, apžiūrėti jau amžiną atilsį močiutės paveikslą. Taip ne tik susipažino su Mantvidiškių dvarelio šeimininke, bet ir susibičiuliavo bei sulaukė kvietimo apsilankyti ir kitą vasarą.

Kaip tarė, taip padarė – Mickūnai Šarnelėn patraukė ir kitąmet, o atvykę sužinojo, kad ponia Ona per tuos metus palaidojo ne tik vyrą, bet ir kartu gyvenusį brolį bei ieškojo, kam perleisti ūkį, mat vienai juo rūpintis buvo per sunku.

Taip Mickūnai tapo naujaisiais dvarelio šeimininkais. Buvo 1984-ieji ar 1985-ieji metai.

„Tėveliai tuo metu jau kurį laiką ieškojo, kur išsikelti iš Vilniaus, nes gyvenome pačiame centre, Totorių gatvėje. Taip ir patraukė, užbūrė keltis į visišką nežinią. Tėvukas buvo ekonomistas ir atvažiavo nenutuokdamas, ką čia veiks. Iš pradžių dirbo ūkvedžiu, bet kai pradėjo kurtis Žemaitijos nacionalinis parkas, įsidarbino jo direkcijoje istoriku, nes gyvendamas Šarnelėje atrado savo tikrąjį pašaukimą – istoriją. Surinko daug geros istorinės medžiagos apie Šarnelę, Gegrėnus, kitas vietoves. Dabar jau 5-eri metai, kaip jo nebėra su mumis“, – pasakojo Gintautė.

Moters mama D. Mickūnienė – medikė, atsikėlusi į Šarnelę persikvalifikavo ir iki pensijos išdirbo Žemaičių Kalvarijos ambulatorijoje, buvo mylima ir gerbiama savo pacientų. Be to, inicijavo senelių globos namų miestelyje steigimą. Dabar Šarnelėje mėgaujasi užtarnautu poilsiu, trijų dukrų, anūkų ir proanūkėlių dėmesiu bei draugija.

Naujakurius priėmė kaip savus

Pati Gintautė, tik baigusi Žemaičių Kalvarijos mokyklą, anksti atšoko vestuves su kalvariškiu Zigmu, kuris dabar miestelyje dirba ugniagesiu. Šeima susilaukė keturių atžalų. Jaunėlė gimė jau čia, Šarnelėje, Gintautei ir Zigmui nusprendus, kad visur gerai, tačiau čia geriausia.

Mantvidiškių dvarelis, statytas 1913 metais, iki šių dienų išsaugojo savo pirminę išvaizdą. Sutuoktiniai pasakojo tik pakeitę langus ir įsirengę tualeto bei vonios kambarėlį. Daugiau beveik viskas išlikę taip, kaip įamžinta 1987 metais čia filmuotame režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „Irkos tragedija“. Iki šių dienų galima užeiti net į aprūkusį senovinį kaminą namo vidury, kokie paprastai statyti žemaitiškose trobose maistui virti, duonai kepti ir mėsai rūkyti.

Apsilankiusiems šiame pamiškės vienkiemyje neretai kyla klausimas, ar nebaugu tokioje vietoje gyventi – toli nuo civilizacijos, miškų ir laukų apsupty. Gintautė sako nė sykio čia nesijautusi nejaukiai, dvarelis priėmė naujakurius kaip savus ir apglėbė tuo ypatingu namų jaukumu, kurį pajunta kiekvienas čia atvykęs ar netyčia užklydęs.

Prie geros šių namų auros galbūt prisideda ir tai, kad pokariu, Žemaičių Kalvarijos bažnyčią apsupus rusams, šiame Šarnelės dvarelyje kurį laiką aukotos Mišios. Amžiną atilsį Zigmo mama pasakojo, kaip mama ją mažutę šventadieniais nešdavusi ant pečių tuos keturis kilometrus per laukus į Mišias.

Pašaukimo paieškos

Pati Gintautė, baigusi pedagogikos studijas, kurį laiką dirbo socialine pedagoge, su drauge Žemaičių Kalvarijoje įkūrė vaikų dienos centrą „Vilties vėrinėliai“, o tada stačia galva pasinėrė į... ūkio darbus. Nusipirko pulką ožkų ir avių bei ėmė spausti sūrius. Tuo vertėsi bene penkerius metus, o tada aplankė suvokimas, kad užteks.

„Pamenu, vieną vakarą grįžau namo 17 ožkų rankomis pamelžusi, žiūriu, eilinį kartą dukros be manęs sumigusios. Atėjo toks aiškus suvokimas, kad viskas – nebenoriu, nebegaliu, nebereikia. Atsisėdau ir mintyse pasakiau: „Dieve, daryk kažką, aš su viskuo sutiksiu, kur mane benuvestum“. Ir po mėnesio perskaičiau apie dvasines studijas Klaipėdoje“, – prisiminė moteris.

Taip Gintautė tapo Klaipėdos universiteto Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistro studijų studente, be to, netrukus sulaukė kvietimo gimnazijoje vesti tikybos pamokas.

„Tuoj sesija, pamokos mokykloje, o tos 17 ožkų tebėra... Aplankė abejonės, ar reikėjo to imtims“, – šarneliškė prisiminė sudėtingą metą ir įtemptą pokalbį su drauge, kurios ištarta frazė: „Ginte, bet žmonėms tu vis tiek labiau reikalinga nei ožkoms“ viską sudėliojo į vietas.

O kai jau baigė studijas ir pradėjo vesti rekolekacijas, vis susirinkdavo po 17 dalyvių ir nė viena daugiau ar mažiau. „Su moterimis juokaudavome, kad man dangus jas konvertavo iš ožkų“, – šypsosi kone kuriozinius nutikimus pasakodama G. Kazlauskienė.

Paklausta apie pačios kelią į tikėjimą, moteris pasakoja Dievą širdyje nešiojusi nuo pat mažų dienų. Būdama vaikas net pykteldavusi ant savęs, jei prieš miegą nesukalbėdavusi poterių. Šeima buvo tikinti, tačiau sovietmečiu atvirai demonstruoti religingumą nebuvo priimtina, todėl Mickūnų dukros ir Pirmąją Komuniją, ir Sutvirtinimo sakramentą priėmė Kaune slapta pas vienuoles.

„Su mama esame bendrakeleivės tikėjimo kelionėje, ji kartu ir į rekolekcijas važiuoja“ – sako Gintautė ir priduria tikėjimą suprantanti kaip Dievo malonę, kurios nė vienas nesame verti, tačiau kažkodėl vieni ja apdovanojami, o kiti – ne, ir tam nėra jokio paaiškinimo.

Šarneliškė juokauja, kad jai lengva svaičioti apie dangiškąsias materijas, kai šalia – santūrusis žemaitis Zigmas, atsargiai žiūrintis į karštą žmonos tikėjimą, tačiau leidžiantis jai eiti pasirinktu keliu ir tvirtose savo rankose laikantis nemažą Mantvidiškių dvarelio ūkį.

Marijos glėbyje

Dar studijuodama ir ruošdamasi magistriniam darbui Gintautė sako norėjusi parašyti tokią programą, kuri ne gulėtų stalčiuje, bet pasitarnautų jai tolimesniame profesiniame kelyje. Taip gimė rekolekcijų programa „Sveika, Marija“, kurią rašydama šarneliškė sako jautusi tikrą dangaus globą ir šiltą Marijos glėbį.

Šiuo metu G. Kazlauskienė veda penkias rekolekcijas. Be jau minėtos, kviečia merginas ir moteris į „Žmonos“ rekolekcijas, tiek vyrai, tiek moterys laukiami rekolekcijose „7 paskutiniai Jėzaus žodžiai“ ir „Marijos gelmė Akatisto himne“. Na, o penktąsias rekolekcijas, pavadintas „Marija, kas tu“, moteris kūrė remdamasi savo senelio A. Maceinos raštais ir filosofiniais veikalais.

Gintautė taip ir neturėjusi progos sutikti savo senelio – gavusi tik porą jo laiškų iš Vokietijos. O pradėjusi gilintis į Marijos temą, jo raštuose atradusi tikrus lobynus, dar mažai tyrinėtus ir nepakankamai įvertintus.

„Mano senelių istorija – tam tikra to laikmečio tragedija, nes šeima buvo išdraskyta. Visa laimė, kad močiutė išvengė tremties, o senelis Vokietijoje rado tinkamas sąlygas savo veiklai, galėjo atsidėti kūrybai ir rašymui. Ir tai, ką paliko, yra tikras lobis, jo raštais būtų galima remtis tiek švietimo, tiek kultūros srityse, tiek religijotyroje“, – teigia šarneliškė.

Savo vedamas trijų dienų rekolekcijas moteris vadina puikia galimybe atitrūkti nuo buities ir įprasto ritmo, atverti širdį bendrystei, atsiduoti Dievo bei Mergelės Marijos globai ir pajusti, kad jie daro stebuklus.

„Aš tose rekolekcijose esu tik įrankis, viską padaro Šventoji Dvasia. Taip, turiu atlikti savo darbą maksimaliai gerai, kaip tas pulko vedlys būti priekyje. Vis tik tai – ne mano, o Dievo veikimas, todėl neužsikraunu sau to bagažo“, – sako Gintautė, paklausta, ar rekolekcijų dalyvių atveriamos sielos žaizdos neužgula jos pačios savo svoriu.

Moteris neslepia, kad po rekolekcijų visad reikia laiko atsigauti, tačiau fizinį nuovargį nustelbia didžiulis dėkingumas už tas Dievo dovanas, kuriomis būna apdovanojama tiek ji, tiek visi rekolekcijų dalyviai.

Likus savaitei iki rekolekcijų Gintautė būsimus jų dalyvius visad paprašanti kasdien pasimelsti už save ir už visą grupę, taip pat esanti maldai subūrusi net 5-is moterų vienuolynus. „Didžiulis maldos ratas palydi kiekvieną dalyvį į tą kelionę. Ir per tuos 3,5 metų nebuvo nė vieno dalyvio, kurio šitai nebūtų palietę ir perkeitę.“

Išmokime dėkoti

Su gražia Gintautės ir Zigmo šeimyna susitikome prieš pat Velykas, tad kalba netrukus pasisuko ir apie šią gražią pavasario šventę, į kurią žengiame permąstydami Kristaus kančią ir auką.

Lygiai taip pat savo aukas ant karo altoriaus jau metai laiko deda ir Ukraina, tad laukdami pavasario ir Kristaus prisikėlimo mintyse vėl ir vėl savęs klausiame – kada baigsis ta beprotybė?

Gintautė sako nė neabejojanti, kad ukrainiečių pergalė – jau ne už kalnų, tad kad ir kokios niūros mintys lankytų, turime neprarasti vilties ir tikėjimo.

„Prisiminkime, koks buvo pirmasis Jėzaus žodis, kurį jis ištarė nuplaktas ir nukryžiuotas – atleisk! Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Šiuos žodžius iš naujo permąstome karo Ukrainoje fone ir turbūt dažnam net liežuvis neapsiverstų pasakyti – atleiskim rusams. Tikriausiai ne žmogaus jėgoms tokį atleidimą duoti, bet galim melsti atsivertimo tiek rusams, tiek jų valstybės vadovams. Galiausiai turime melstis už savąją valdžią. Pasvarstykime, kiek mūsų laimina mūsų pačių išsirinktą valdžią ir kiek ją keikia? Jei laimintume savo išrinktuosius, melstumėmės už juos, gal ir kitokius rezultatus turėtume“, – įsitikinusi moteris.

Gintautė sako nusiraminimą randanti maldoje, raginanti ir aplinkinius nepamiršti pasimelsti tiek už save, tiek už kovojančius ukrainiečius. O ryte pabudus pirmiausia padėkoti Viešpačiui už naują dieną bei dar vieną galimybę viską pradėti iš naujo. Jos įsitikinimu, be galo svarbu įprasti kas rytą sau įvardinti, už ką turime būti dėkingi: kad už mus kovoja, kad turime namus, maisto pilną šaldytuvą ir dvi mašinas kieme.

„Visa tai yra Dievo malonė, – primena pašnekovė. – Kai tą supranti, toks lengvumas ateina... “