Daržas ir mieste daržas

Vyresni plungiškiai dar atsimena tuos laikus, kai daržai vešėjo kone prie visų daugiabučių namų. Dabar daržovių lysvės mieste – jau retas vaizdelis, tad A. Jucio gatvėje išvydę miniatiūriniuose daržiukuose plušantį gražų pulkelį žmonių, tiesiog negalėjome praeiti pro šalį. Magėjo pasilabinti ir sužinoti, kuo gyvena šiuolaikiniai miesto daržininkai.

„Tyliai būnam“

Čia sutiktos moterys smagiai klegėdamos pasakojo, kad šiame A. Jucio gatvės pakrašty daržai veši bene 40 metų. Anksčiau pro šią vietą ėjo aukštos įtampos elektros laidai, tad šis ruožas taip ir liko neužstatytas. Matydamas dirvonuojantį derlingos žemės plotą, vienas entuziastas čia susikasė kelias lysves, netrukus jo pavyzdžiu pasekė dar keli kaimynai.

Taip tarp saugomos automobilių stovėjimo aikštelės ir daugiabučių namų esantis valstybinės žemės sklypas ilgainiui buvo suskirstytas bene aro dydžio ploteliais ir apsodintas daržovėmis bei vaiskrūmiais, vienas kitas čia net po mažą šiltnamiuką susirentęs.

„Kas kiek susivarpė, tiek ir turime. Valstybinė žemė, užtat tyliai būnam. Nežinosi, kada kas užeis ir lieps išsinešdinti. Bet kol kas ramu“, – kalbėjo čia sutikta Onutė (pašnekovų prašymu visi vardai pakeisti).

Moteris aprodė jos jau 30 metų prižiūrimas kelias lysveles, kuriose užsiaugina morkų, svogūnų, česnakų, net bulvių. Viena kita daržininkė pasigyrė užpernai čia prinokusiais arbūzais, kurie mūsuose vis dar – egzotika.

„Juk esant pensijoj tokios tos pramogos – lauke pabūnam, pasidarbuojam, pabendraujam tarpusavy. Kiti šaiposi – ko jūs čia vargstat, ar ėst ko neturit? O mums vienas malonumas čia atėjus rankas į žemę įkišti, grynu oru pakvėpuoti“, – kalbėjo Onutė.

Paklausta, ar nekyla pykčių tarp čia daržininkaujančiųjų dėl lysvių skaičiaus ir ilgio, moteris patikino tokio atvejo neprisimenanti. Esą kažkaip visiems pavyksta gražiai sugyventi ir nedideliam plote išsitekti. Jei kas dėl sveikatos ar kitų problemų nebegali savųjų lysvių prižiūrėti, perleidžia kitam. Ir visi žino, kieno koks plotelis, į svetimą stengiasi neįžengti.

Užkrėtė kaimyno pavyzdys

Tarp lysvių sutikom ir panašiai tiek pat metų, kaip ir Onutė, čia daržininkaujančią plungiškę Veroniką. Ji prisiminė, kad aplinkiniai daugiabučiai namai dar visai neseniai pastatyti buvo, kai vienas jų gyventojas pradėjo šį kampą kapstyti. „Iš pradžių skeptiškai žiūrėjom, o po to ir mes užsikrėtėm. Iki tol čia buvo tiesiog dirvonas, o dabar gal 15 tokių entuziastų čia žemę dirbam. Gražiai gyvenam, sutariam“, – dėstė plungiškė.

Daržininkės pasakojo savo lysvėse kartais sulaukiančios nekviestų svečių. Kitaip ir būti negali, kai daržai – judrioje miesto dalyje, apsupti daugiabučių namų ir nei tvorų, nei spynų saugomi.

„Visko būna, bet mes nesukam sau galvos, truputį parypuojam ir tiek – policijos tikrai nekviečiam. Kad mes turim, o kitas – neturi, todėl tegul nusiskina kokią uogą kitą. Negaila“, – aiškino Veronika.

Moterys juokėsi, kad jaunesnės būdamos dar ir daržo sezono atidarymą susiorganizuodavo, bet su laiku išėjo iš mados tas. „Matyt, šampanas pabrango“, – kvatojosi jos, kiekviena kviesdama į savo daržiuką. O jie – vos aro dydžio, bet taip preciziškai sutvarkyti ir prižiūrėti, kad bet kuriam rimtesniam sodininkui būtų, ko pasimokyti.

Nereikia nė į Palangą

Bene vyriausia tarp daržininkų šiame A. Jucio gatvės pakrašty – 83-ejų Barbora. Plungiškė mostelėjo gyvenanti kiek tolėliau, o gabalėlį jau sudirbtos žemės kažkada perėmusi iš savo sūnaus draugės.

„Mums, pensininkams, čia tikras rojus. Vaikai man šaukia – mama, kam tu dar vis dirbi, mes tau tų bulvių nupirksim! Bet aš tik ir laukiu pavasario, kada galėsiu čia ateiti. Per žiemą daugiabuty tarp keturių sienų prisibūnu. O čia turiu kėdelę – jei nesinori dirbt, pasėdžiu, pasidžiaugiu. Ten už medžių žolę nusipjovusi kitąsyk ir atsigulu pasideginti. Nereikia nė į Palangą...“ – savo prižiūrimas nedideles valdas rodė Barbora.

Vos kelių kvadratinių metrų plote vietos atsirado ne tik įprastoms daržovėms, bet ir braškių lysvei, šalia jos į dangų stiebiasi neįprastai aukšti juodųjų serbentų krūmai ir nedidelis avietynas.

Plungiškė pasakojo anksčiau dar ir pomidorų užsiaugindavusi, bet atsisakė jų, kai vieną vasarą neaišku, kas jos miniatiūriniame šiltnamiuky pradėjo lankytis. Sykį telefoną pametęs ir į purvyną sumynęs buvo, kitą kartą į kibirą su vandeniu ar įkritęs, ar įlipęs išpylė. „Matyt, kažkoks pijokas“, – tarstelėjo Barbora.

Mieste užtenka ir poros lysvių

Čia sutikome ir tarp lysvių plušančią Vitaliją. Moteris taip pat džiaugėsi galimybe ne tik pabūti gryname ore, užsiauginti daržovių, bet ir pabendrauti su kitais čia daržininkaujančiais, ne tik patarimais, bet ir daigeliais apsikeisti.

„Kažkoks jaunuolis sykį čia vaikščiojo, sako – jūs savavališkai žemę užsigrobėt. Bet negi Savivaldybė nubiednės, jei mes čia tas kelias bulves ar cibulius užsiauginsim?!“ – retoriškai klausė Vitalija.

Jai antrino ir ne taip seniai – bene 5-erius metus – su žmona mažą daržiuką čia prižiūrintis Petras. Vyras pasakojo, kad jiedviem gyvenant kaime rimtesni daržai būdavo, o mieste gerai ir tos kelios lysvės. „Agurką vieną kitą užsiauginam, salotų. Reikia judėt, kitaip pilvas auga“, – atsirėmęs į kastuvą porino plungiškis, vis pasidairydamas, ar žmona jau ateina – matyt, nejauku vienam moteriškių būry.