Kokias paslaptis saugo Vytauto gatvė?

Vasara – puikus metas keliauti, pažinti ne tik kitus miestus, bet ir savąjį. Būtent su šia intencija Plungės viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Plungės rajono savivaldybe, birželio mėnesį kvietė visus paklajoti po Vytauto gatvę – vieną trumpiausių, bet istoriškai vieną svarbiausių mūsų mieste.

Ekskursiją vedęs paveldosaugininkas Gintaras Ramonas iš pradžių visus pakvietė susiburti į dabartinę Senamiesčio aikštę, kuri kadaise vadinosi Turgaus aikšte. Iš jos atsiverianti Vytauto gatvė bėgant metams taip pat ne kartą keitė pavadinimus: iki 1930-ųjų vadinta Bažnyčios gatve, o tada tapo Vytauto prospektu. Taip, teisingai perskaitėte: dabar Plungėje nebeturime nė vieno prospekto, o  1930-aisiais, kurie buvo paskelbti Vytauto didžiojo metais ir visoje Lietuvoje plačiai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, mažytei Bažnyčios gatvelei nutarta suteikti Vytauto prospekto pavadinimą.

Sovietmečiu Vytauto prospektas pervadintas į Komunarų gatvę, o atgavus nepriklausomybę tapo Vytauto gatve – neaišku kodėl nuspręsta nebegrįžti prie prospekto pavadinimo.

Dabartinę Vytauto gatvę suformavo 1931 metais kilęs didysis gaisras, po kurio liko tik medinių namų krosnys ir vienas kitas mūrinis namas. Po gaisro valdžia ėmė drausti bent jau nuo gatvės pusės statyti medinius namus. Tad visi kairėje Vytauto gatvės pusėje esantys namai statyti jau po gaisro. Ugnis įsisiautėjo gatvės pradžioje buvusio Chaimo Resto, Žydų liaudies banko valdybos nario, name, kuriame veikė viešbutis (dabar plungiškiams šis pastatas geriau žinomas kaip buvęs policijos komisariatas). Beje, tai buvo pirmasis viešbutis Plungėje.

Štai ką 1931 m. balandžio 10-osios numeryje rašė „Žemaičių prietelius“:
„Kovo 31 d. 12 val. Plungės miesto centre kilo didelis gaisras. Pirmutinė ugnis pasirodė „Resto“ viešbuty. Žmonės, pastebėję gaisrą, bėgo gesyti, bet, deja, nebuvo kaip. Mat, ugniagesių mašina nebuvo pilnoj tvarkoj; kol pradėjo veikti, išėjo net pusantros valandos, o tuo tarpu ugnis plėtėsi su visu smarkumu. Gaisrui plėstis daug padėjo didelis vėjas. Vėliau ugnis apėmė didelį plotą, versdama namus į pelenus.

Gaisras išsiplėtė labai plačiai – trimis šakomis: Rietavo, Klaipėdos (Kulių) gatvėmis ir Vytauto prospektu. Be to, ugnis nušoko ir į kitas gatves, taip kad miestas pasinėrė ugnyje ir dūmuose. Suprantama, kilo sumišimas, panika, klyksmas, šauksmas. Žmonės, nustoję lygsvaros, ne tiek gelbsti namus, kiek judomą turtą. Gaisrininkai, anot žmonių, daugiau rūpinosi gelbėti savo turtą.
Miesto Valdybos maždaug apskaičiuota, kad sudegė 84 gyvenamieji ir 60 (tikslus skaičius dar nenustatytas) negyvenamųjų namų. Tai sudaro beveik trečdalį Plungės miesto. Sudegė kaip tik tos vietos, kur stovėjo namai prie namų. Be medinių sudegė keli ir mūriniai namai. Draug su namais sudegė daug judomo turto. Liko be pastogės apie 255 šeimynos.

Pati smarkioji ugnis buvo sustabdyta apie 6 val. vakaro. Net po 5–6 dienų dar matėsi rūkstant. Nudegusios gatvės kiek tvarkomos, vietoj nudegusių telegrafo stulpų statomi nauji... Gaisro vaizdas klaikiai atrodo.“

                                                                     ***

Pasak G. Ramono, klajojant Vytauto gatve ir jos istorija neišvengiamai reikia kalbėti apie žydus ir žiaurų jų likimą. Stabtelėkime ties kiek toliau nuo gatvės šurmulio, dabartinių Plungės apylinkės teismo rūmų pašonėje, esančio Vytauto g. 6A medinio daugiabučio. Įdomu tai, kad lygiai tokiu pačiu adresu šis namas buvo pažymėtas ir tarpukariu, be to, statinys iki mūsų dienų išsaugojo panašią – tamsiai vyšninę – spalvą. O ypatingas jis tuo, kad čia gyveno fotografas Movša Mendelis Berkovičius. Iki šių laikų išlikę jo darytų plungiškių fotografijų, kurių kitoje pusėje pamatysite antspaudą „Foto M. Berkovičius Plungė“ arba „M. Berkovic Plunge“.

Peterburgo Rusijos valstybės istorijos archyvo dokumentuose rastas įrašas liudija, kad 1903 m. spalio 21 d. fotografas M. Berkovičius iš gubernatoriaus gavo leidimą Plungėje įkurti meno fotografijos ateljė. Nuo tada fotografuotis pas M. Berkovičių ateidavo žinomi to meto veikėjai, verslininkai, amatininkai, šventikai. Įamžinti ir dvarininkai, naujos bažnyčios statybininkai, Plungėje buvusi žydų futbolo komanda „Makabi“, miesto šventės, minėjimai.

Fotografijos paslapčių plungiškis mokė ir kitus. Vienas jo mokinių buvo pakutuvėniškis Ignas Stropus – jis kurį laiką Plungėje taip pat turėjo savo fotoateljė, bet vėliau tapo garsiu Palangos ir Kretingos fotografu.

1941 m. liepą M. Berkovičius kartu su šeima bei kitais miesto žydais buvo beveik dviem savaitėm uždarytas į sinagogą. Baltaraiščiai žydams įsakė kieme iškasti duobę, į ją sumetė sinagogoje buvusias šventas knygas, šventraščius, dokumentus ir padegė, o kad geriau degtų, prie duobės pastatė fotografą M. Berkovičių ir liepė maišyti, stumdami prie ugnies kuo arčiau, paskui tos duobės ugnyje sudegino ir jį patį.

                                                                        ***

Ekskursijos metu stabtelime praeivių išmintame keliuke tarp Vytauto gatvės 6-o ir 8-o namų. Pasak G. Ramono, tarpukariu pro šį tarpą tikriausiai yra praėjęs kiekvienas plungiškis, nes dabar 6-uoju numeriu pažymėtame Efraimo Izrailovičiaus name veikė vaistinė, gyveno ir dirbo gydytojas, o dabartinėje Laisvės alėjoje tas pats Izrailovičius buvo įrengęs didžiulę šokių ir kino salę „Laisvė“, kur iki 1932 metų vykdavo visi pagrindiniai minėjimai, šventės, sueigos, rodyti spektakliai.

1936 m. žinutė vietos spaudoje: „Plungės policijai pradėjus stropiai gaudyti naminės degtinės fabrikėlius, daugelis išgerti mėgstančių šios apylinkės gyventojų pradėjo gerti denatūruotą spiritą. To pasekoje praeitą savaitę Plungės valsčiaus Pakerų kaime įvyko skaudi denatūruoto spirito mėgėjų tragedija, pasibaigusi net trijų žmonių mirtimi. Pakerų kaimo gyventojai Bučnys Ignas, 45 metų amžiaus, ir to paties kaimo gyventojas Rubaževičius Jonas, 24 metų amžiaus, Plungėje, Izrailovičiaus vaistinėje, nusipirkę už 5 litus 50 centų denatūruotą spiritą, atėjo pas kaimyną Kubilių Jokūbą ir pasikvietę Kubiliaus žmoną Marijoną su sūnumi Pranu pradėjo denatūruotu spiritu vaišintis. Vaišės ėjo gerai, bet greit visi pajuto skausmus viduriuose ir nuotaika pasigadino. Po poros valandų vaišių dalyvis Bučnys Ignas didžiausių skausmų kankinamas numirė. Neužilgo nuo šio pasaulio atsiskyrė dar du vaišių dalyviai: Rubaževičienė ir Kubilius. Visi kiti liko didžiausiuose skausmuose ir jų gyvybei gresia toks pat pavojus. Šis skaudi tragedija visiems gali būti pamoka ir įspėjimu, kad denatūruoto spirto gerti negalima.“

                                                                      ***

Šis namas nuotraukoje (Vytauto g. 3), kuriame dabar veikia „Pulso“ klinika ir „Skalvijos“ restoranas, irgi statytas po 1931 metų gaisro. Tarpukariu jis vadintas kepurininko Berelio Preso namu, o vėliau, sovietmečio pradžioje, čia veikė „Viktorijos“ restoranas, kurį valdė toks Gurevičius. 1958 metais Plungėje kuriam laikui apsistojusi Sofija Čiurlionienė rašė, kad ateidavo pas Gurevičių valgyti.

Dalies pastato savininkė Milda Muralienė ekskursijos metu pasakojo dar atsimenanti tuos laikus, kai tėvai ir ją vesdavosi čia pavalgyti: ir tėvas, ir mama dirbo šiame restorane, be to, Gurevičiui išvažiavus į Izraelį, M. Muralienės tėtis kurį laiką buvo paskirtas restorano direktoriumi.

„Tai buvo pats pirmasis pokario restoranas Plungėje, toks prabangesnis, raudonų plytų, tik nuo gatvės pusės – aptinkuotas. Viduj buvo dvi salės, panašus išdėstymas liko iki šiol „Skalvijoj“. Pirmojoj salėj veikė bufetas, antrojoj valgyti pietūs, visokios šventės švęstos, Naujieji, karnavalai. Virtuvėj krosnis kūrenta malkom. 1961 metais, kai pradėtas statyti „Babrungo“ restoranas, „Viktorija“ užsidarė, vėliau čia veikė baldų, ūkinių prekių parduotuvė, po to patalpos privatizuotos“, – pasakojo M. Muralienė.

                                                                      ***

Tarpukariu Vytauto gatvė buvo viena moderniausių ir sudarė miesto įvaizdį, be to, buvo vienintelė mieste, kurioje buvo galima pamatyti balkonus – net tris. Iš balkono, buvusio dabartinės miesto seniūnijos pastate, nufotografuota nemažai paradų ir šventinių eisenų. Pora tokių istorinių nuotraukų dabar galima išvysti užsukus į Vytauto gatvėje veikiančią „Prezo“ kepyklėlę.

Kaip dabar, taip ir prieš 100 metų beveik kiekvienam name buvo po kokią įstaigą. Tarpukariu Vytauto gatvėje veikė teismas, biblioteka, vaikų darželis, vaistinė, fotoateljė, kooperatyvas, paštas, kirpykla, du knygynai, gydytojo kabinetas, špitolė, klebonija, parduotuvės, keli restoranai ir arbatinės, bent trys bankai.

Pastatas, kuriame dabar įsikūrusi miesto seniūnija, vadintas Katuncovynu, nes priklausė Katuncovienei. Po gaisro naujasis pastato savininkas Povilas Lubys dalį jo išnuomojo Juozui Kučinskiui, kuris Plungėje įkūrė linų pluošto verpyklą, išaugusią į linų audinių fabriką. To meto vietos spaudoje pasirodė kelios žinutės, kad Kučinskis steigia naują avalynės fabriką ir tam reikalui išsinuomojo patalpas Vytauto prospekte, Lubio name, ten įkūrė krautuvę bei sandėlį. Apie tai, kad šiame pastate išties veikė parduotuvė, byloja dabar jau užmūrytų langų žymės praėjime tarp Vytauto g. 7-o ir 9-o namų.

                                                                 ***

Klajojant Vytauto gatve būtų nuodėmė nesustoti prie šv. Florijono paminklo ir nepakelti akių į viršų. Būtent šioje vietoje tarpukariu rengti visi didieji renginiai ir minėjimai. Kalbama, kad plungiškius piktino 1928 metais pastatytas Laisvės paminklas su gana išraiškingu moters biustu, tad protestuodami prieš tokią laisvamanybę žmonės senu papratimu visų švenčių minėti rinkdavosi prie Florijono.

Kaip pasakojo G. Ramonas, nusistovėjusi nuomonė, kad Florijono paminklas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje po dar vieno miestą nusiaubusio gaisro, viliantis šventojo Florijono globos. Vis tik yra išlikę liudijimų, kad Florijonas šioje vietoje buvo pastatytas kiek anksčiau, dar 1846 metais, saugantis ne tik nuo gaisro, bet ir nuo choleros.

Sovietmečiu šis paminklas kaip religinis objektas buvo nugriautas. Atstatytas 1990 metais plungiškių lėšomis. Skulptūra tam reikalui pagaminta visiškai nauja, išlikęs tik granitinis postamentas – vietiniai žinojo, kur jis buvo užkastas, atkasė ir grąžino į tą pačią vietą.

                                                                      ***

Šiuo metu renovuojamas Vytauto g. 22 namas – 1950 metais iškilęs pirmasis mūrinis pastatas po karo, be to, vienintelis Plungėje, statytas stalinistinio ampyro stiliumi. Jame apgyvendindavo daugiausia mokytojus ir karininkus.

Bet ilgiau ties šiuo pastatu neužsibūname, mat esame kviečiami į vidinį kiemą. Stabtelime prie ūkinių pastatų, sumūrytų iš raudonų plytų. Pasak G. Ramono, tarpukariu vietos valdžia ragindavo pastatus tinkuoti, kad gražesni būtų, tad plika akim ir nebepamatytum, kad dauguma jų statyti iš Truikiuose buvusioje Plungės plytinėje pagamintų plytų.

Truikių kaime veikusi Plungės plytinė iš pradžių priklausė kunigaikščiui Oginskiui, vėliau buvo perduota bažnyčiai, sovietmečiu nacionalizuota ir dirbo iki 1960 metų. Visi pastatai Plungėje iki tų metų statyti iš šioje plytinėje degtų plytų, ką liudija iki šių dienų jose išlikę įspaudai PL ar Plungė. Įdomu tai, kad šiomis plytomis ne tik Plungė kilo – vežtos jos ir į kitus miestus, net Klaipėdą ir… Nidą. G. Ramonas siūlė lankantis Nidoje atidžiau apžiūrėti šalia senojo švyturininko nam0 esantį raudonų plytų pastatą – gal pavyks rasti minėtus įspaudus.

                                                                     ***

O jeigu norėtume išvysti vieną seniausių medinių pastatų Plungėje, reikėtų pažvelgti į bažnyčios pašonėje esančią senąją kleboniją, šalia kurios kadaise vešėjo didelis sodas. Garsusis kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su savo mylimąja Sofija 1909 metais čia praleido medaus mėnesį, tiksliau – net du, ir nutapė apie 20 paveikslų.

Jaunavedžiams savo svetainę čia užleido Sofijos dėdė klebonas Vincentas Jarulaitis, kuris, beje, sudarė naujosios mūrinis bažnyčios projektą ir pasirūpino, kad būtų pakloti pamatai bažnyčiai.

Beje, senoji klebonija šiuo metu taip pat ruošiama renovacijai, tad senąją jos išvaizdą po kelerių metų galėsime išvysti tik nuotraukose.

                                                                         ***

Na, ir paskutinis sustojimas Vytauto gatvėje – Plungės Šv. Jono krikštytojo bažnyčios šventorius, talpinantis ne tik gražuolę raudono mūro bažnyčią, bet ir klasicistinio stiliaus varpinę. Pastaroji – vienas seniausių iki mūsų dienų išlikusių mūrinių pastatų mūsų mieste, grafų Zubovų lėšomis iškilęs dar 1850 metais.

Pasakojama, kad 1861 m. iš šios varpinės balkono tardytojas Mykolas Dobševičius perskaitė manifestą apie baudžiavos panaikinimą.

Projektuojant dabartinę bažnyčią ją norėta nugriauti, o varpus perkelti į bažnyčios bokštus, tačiau tikintieji apgynė varpinę. Bet tada reikėjo spręsti klausimą dėl pravažiavimo, nes už varpinės buvo gana status šlaitas, o naujoji bažnyčia buvo suprojektuota tiesiai ant Telšių–Kretingos vieškelio. Svarstyti įvairūs variantai, bet vis tiek iškovota, kad varpinė liktų ir patektų į šventoriaus ribas, o dabartinė Birutės gatvė nutiesta per dalį senojo šventoriaus – dabar važiuodami ja nė nesusimąstom, kad pervažiuojame kampą senosios bažnyčios pamatų.

Dar sykį varpinė į gana rimtą pavojų buvo patekusi 1936 metais, kada kunigas Feliksas Sragys sumanė išrūkyti jos pastogėje įsikūrusias bites. Besmilkydamas sukėlė gaisrą, kuris nuniokojo varpinės stogą ir perdangas. Bet jau kitais metais varpinė buvo sutvarkyta.

Plungiškiai dar atsimena, kad sovietmečiu varpinėje veikė muziejus ir trumpai – laidojimo namai. Dabar užlipus į varpinės bokštą galima išvysti net 5 varpus. Tiesa, vienas iš jų, maždaug 370-ies metų senolis, savo jau atitarnavo – yra suskilęs ir dėl to nenaudojamas.

Apie tai, kur dingo kiti du senieji varpinėje kabėję varpai, pasakojama įvairiai. Vieni teigia, kad juos iš Plungės per Pirmąjį pasaulinį karą išsivežė vokiečiai, kiti – kad gaisro metu visi varpinės varpai nuo karščio pertrūko, parapijiečiai paliko tik didįjį varpą, o kitus nurideno į pakalnę.

Taigi ilgą laiką varpinėje buvo likęs tik vienas suskilęs varpas. Iki 2001 metų, kada tuomečio klebono Donato Stulpino prašymu Vokietijos kunigas, garbės kanauninkas Gerhardas Lange iš Vokietijos atvežė ir padovanojo Plungės varpinei keturis didelius varpus. Už tai geradariui buvo suteiktas Plungės garbės piliečio vardas.